Slaugytoja – pacientui šeima, gydytojui pagalbininkė, o komandai įkvėpėja

„Gemma“ slaugos centro Bendrosios praktikos slaugytoją Vilmą susitinkame erdvioje svetainėje, kurioje pacientai renkasi pietauti, puodeliui arbatos ar ramiam atokvėpiui. Pradedame pokalbį apie darbą slaugos ligoninėje, pacientus, karantino iššūkius ir tai, kas džiugina ir teikia stiprybės įtemptame darbe. Vilma slaugos centre „Gemma“ dirba jau devinti metai, sukaupta neįkainojama patirtis, daug žinių, tačiau kaip sako pati Vilma: „Kiekviena diena atneša naujų dalykų, nes atvyksta nauji pacientai, kiekvienas ypatingas, su savo unikalia istorija“.

Kaip prasideda Jūsų darbo diena? Kas būna pirmieji darbai? Su kokiomis mintimis peržengiate slaugos ligoninės slenkstį?

Man diena prasideda energingai, su išties „labu rytu“! Būna ir rūpesčio, nerimo, kaip mano pacientai praleido naktį, ar nepablogėjo? O gal atvyko naujų pacientų, su kuriais bus malonu susipažinti – kiekvienas pacientas turi pasijausti saugus ir prižiūrimas nuo pirmų minučių. Laukia susitikimai ne tik su pacientais, bet reikalų aptarimas su gydytoju, kolegomis. Kas jums svarbiausia? Ką sau pasiimate iš tokių aptarimų?

Man svarbu labai tiksliai perimti visą informaciją iš naktinės pamainos: pacientų sveikata, jų nuotaika, kas keitėsi, klausimai apie kiekvieną, nes aš ir kolegos tęsime darbą, todėl svarbi kiekviena smulkmena apie pacientų savijautą. Su gydytoju aptariame, kaip organizuosime darbą: vaistų dalinimas pagal paskyrimus, gal yra nurodymų keisti dietą, deriname, kuriuos pacientus galima vesti į lauką, jei geras oras, o kurie tą dieną turi praleisti tik lovoje. Ir pradedame temperatūros, kraujospūdžio matavimu. Su slaugytojų padėjėjomis daliname pusryčius. Tie, kurie gali, renkasi bendroje svetainėje, kitus atvežame, o yra pacientų, kuriuos maitinti galime tik per zondą. Slaugos ligoninėje gydomi pacientai, kurie kenčia nuo sudėtingų daugybinių ligų, taip pat senatvės problemų. Net pavalgymas daugeliui yra iššūkis, todėl slaugytoja ar padėjėja visada šalia žmogaus.

Slaugytoja – svarbi gydytojo pagalbininkė. Ligoninėje vyksta rytinės vizitacijos, koks jūsų vaidmuo?

Taip, tai svarbu gydymui ir tinkamai priežiūrai. Gydytojo nurodymu matuoju kraujospūdį, temperatūrą, fiksuoju duomenis, bendraujame su pacientu, klausome nusiskundimų, tiesiog vyksta ramus, jaukus pokalbis su pacientu, o gydytojo kabinete aptariame, kas kam paskirta, ir mano darbas – 100 proc. tiksliai vykdyti gydytojo nurodymus. Čia turiu veikti kaip šveicariškas laikrodis: tiksliai, laiku. Toliau dienos bėgyje visos kitos procedūros: kraujo ar kiti tyrimai, lašelinės, vaistų leidimas, kateterizavimas, lašiukai, kiti vaistai, ir visą laiką stebime, kaip jaučiasi, ar nepablogėjo, kokia nuotaika, bendra būsena. Tenka nuolat būti šalia, užeiti ir ne tik atlikti procedūrą, bet prisėsti, apkabinti, pakalbinti arba tiesiog išklausyti prisiminimų apie gyvenimą, naujienų apie vaikus ir anūkus. Kartais man atrodo, kad dėmesys geriau net gydo net nei vaistai. Mes esame šalia paciento, o artimieji, ypač karantino sąlygomis, negalėdami lankyti, nerimauja namuose. Todėl labai svarbu palaikyti artimą ryšį su šeima, kalbėti, pasakoti, net jei nėra naujienų, tiesiog pasakyti, kaip miegojo, ką valgė pusryčiams, kokios nuotaikos jų močiutė ar senelis pradėjo dieną. Padeda ir technologijos, surengiame pacientui vaizdo ryšį internetu su artimaisiais.

Kuo ypatingi slaugos pacientai? Kokie jų poreikiai? Kokios problemos? Kokie iššūkiai slaugytojams?

Mūsų pacientai yra tie, kurie visai savimi nebegali pasirūpinti, net ištiesti rankos pasiimti vandens, kartais neįstengia net žodį ištarti. Slaugytojos vaidmuo didelis – stebėti, būti visada šalia, tokia nepertraukiama priežiūra. Mes negalime, kaip kitose ligoninėse, palikti palatoje ir laukti, kol prisikvies. Dažnai palyginame savo pacientus su bejėgiais kūdikiais: jiems reikia nuolatinio dėmesio, ypatingos priežiūros. Yra ir energingų, stiprių pagal amžių, tačiau sunkiai suvokiančių, kur jie yra, kas su jais vyksta. Tuomet iššūkis sužiūrėti, kad jie būtų saugūs, kad energijos perteklius nekeltų problemų jiems patiems. Kita grupė – tik lovoje gulintys, kartais be sąmonės, kvėpuoja, plaka širdelė, o maitinti jau tenka per zondą. Prie jų būname pastoviai, tikriname pulsą, matuojame kraujospūdį. Dar viena grupė pacientų, kurie visada jaučiasi nelaimingi, kartais aikštingi, sunkiai sekasi susitarti, kad metas valgyti, reikia gerti vaistus, visko būna. Juos mes irgi turime suprasti ir pasitelkti visą kantrybę. Tenka ir fantaziją įjungti, o mums padeda vienoje komandoje dirbantys kineziterapeutai, masažuotojai, ergoterapeutė, tinkamai per fizines veiklas nukreipdami pacientų energiją sveikimui.
Pacientai slaugos ligoninėje be abejo jaučiasi kitaip, jie ne savo namuose, ne įprastoje aplinkoje, juos supa svetimi žmonės, kaip susidorojate su pacientų emocine būkle? Iš kur Jūs semiatės jėgų, motyvacijos?

Jau renkantis profesiją žinojau, kad būsiu tarp ligonių, tikrai nevertinu, kad man sunku, kad esu tarsi kažkuo nuskriausta. Matau savo misiją padedant ligoniams jaustis geriau, gyventi ilgiau, mano pozityvas, motyvacija ateina iš tikslo, prasmės suvokimo, kad tai svarbu kito žmogaus gyvenime, aš galiu pakeisti ar nors kažkiek pagerinti. Visi medicinos darbuotojai turi tą patį jausmą – norą ir gebėjimą kitam padėti. Kai taip viduje pati sudėlioju emocijas, jausmus, daug tvirtesnė esu darbe. Sveika emociškai galiu kurti gerus santykius su pacientais. Pas mus apskritai tokia kultūra, kad į darbą visi atsinešame tai, ką labiausiai vertiname ir savo šeimose – santykius, pasitikėjimą, draugiškumą, norą padėti ne tik pacientams, bet ir kolegoms. Manau, kad ir pacientai bei jų artimieji tą jaučia. Visus ligonius vadiname vardais, taip tarsi esame arčiau žmogaus, žinome jų istorijas, skiriame laiko ne tik prižiūrėti, bet ir išklausyti, suprasti. Iš kitos pusės, kalbame su artimaisiais, pasakojame, kaip sekasi jų mylimam žmogui. O karantine net įdomybių nutinka: vieno paciento gimtadienio proga visa šeima išsirikiavo po langu ir kad uždainavo. Jie ant gatvės, o mes šalia, palatoje – turėjo gerai skambėti. Kol gydosi žmogus, mes esame jo šeima. Tai išties didelė atsakomybė, bet ir didis džiaugsmas, ypač jei matome pagerėjimą, jei daugiau šypsenos veide, sumažėjo skausmai, jei pakilo iš lovos – būna ir tokių nuostabių dienų! Tokie momentai įkvepia. Dar labai padeda artimųjų supratingumas ir paprastas „ačiū“. Tie, kurie slaugė ligonį namuose, o po to atvežė į mūsų slaugos ligoninę, geriausiai supranta, kiek jėgų ir pastangų reikia slaugant. Tokios šeimos vertina bet kokį, net menkiausią pagerėjimą kaip didelį laimėjimą, kurį pasiekiame ilgo ir nuolatinio darbo dėka.

Kaip minėjote, tenka dirbti ne tik su pacientu, bet tam tikra prasme ir su artimaisiais. Galite palyginti, kuri darbo dalis sudėtingesnė?

Aš kaip slaugytoja pirmiausia matau pacientą. Nuo jo prasideda ir juo baigiasi darbo diena. Tenka mintis apie sunkų ligonį parsinešti ir namo. Su artimaisiais neišvengiamai tenka bendrauti visai medikų komandai – gydytojui, slaugytojai, kineziterapeutui. Jei visi artimieji būtų supratingi ir atjautūs medikams, mums tikrai taptų lengviau kasdieniame darbe. Per savo darbinę karjerą nesu sutikusi nė vieno mediko ar slaugytojos, kuriems nerūpėtų pacientai. Juk mes dirbame dėl paciento, jo sveikatos, geresnės savijautos, jei neįmanoma išgydyti ligos. Liūdna, tačiau toks gyvenimas – kiek pastangų bedėtume, kiek medicina betobulėtų, kartais neįstengiame padėti išties sunkiai sergančiam asmeniui.
Kas pasikeitė darbe karantino sąlygomis? Saugos priemonės pakeitė įprastą rutiną?

Pokyčiai dideli: nuo procesų naujo organizavimo iki mokymų dirbti naudojant visas asmeninės saugos priemones. Dirbu tik savo skyriuje, nes srautai atskirti dėl viruso suvaldymo, sunku įprastus ar tikslumo reikalaujančius darbus atlikti su apranga, bet ji neišvengiama, su kauke sunku kvėpuoti, bet reikia saugant pacientus ir save, kolegas; tenka kiekvieną kartą persirengti, išėjus į kitas patalpas ar grįžtant į skyrių: specialus kombinezonas, kaskart kitas, pradedame nuo pirštinių, baigiame antbačiais. Prie šito galima priprasti, visi medikai taip dirba, tačiau niekaip neprirasiu, kai sužinau, kad COVID-19 virusu užsikrėtė pacientas. Labai tikiu, kad skiepų procesas įsibėgės, mūsų darbuotojai paskiepyti vieni pirmųjų, skiepijame ir pacientus, jei atvyksta be skiepo.
Išties nuostabiai spalvingas jūsų piešiamas paveikslas, jame yra ir džiaugsmo, ir rūpesčio, ir liūdesio akimirkų. O kokių asmeninių savybių reikia slaugytojai? Ką patartumėte žmonėms, kurie planuoja slaugytojo ateitį?

Pradėti nuo pasiryžimo tarnystei kenčiantiems žmonėms, kilniai misijai gelbėti, padėti sveikti. Dar reikia drąsos, nes tenka priimti sprendimus, reaguoti į nuolat kintančią situaciją, ieškoti sprendimų. Patarčiau ugdyti įprotį saugoti save, fizinę ir emocinę savijautą – tik sveikas, pozityviai mąstantis žmogus gali padėti kitiems, tinkamai atlikti darbą. Ir visada matyti ne ligą, o žmogų, su visa jo gyvenimo istorija.

Ačiū už pokalbį, sėkmės Jūsų darbuose!