Ilgametė pedagogė: šiuolaikiniai tėvai „perspaudžia” vaikus

2016-08-23

Beveik pusšimtį metų pedagoginį darbą išdirbusi Valerija Valančienė (83 m.) gyvenime turi dvi aistras: mokytojavimą ir krepšinį. Artėjant naujai mokslų metų šventei kalbiname buvusią pedagogę ir dalijamės jos įžvalgomis apie šiuolaikinius vaikus ir tėvus.

Nors ponia Valerija nėra skaičiavusi, kiek tiksliai vaikų yra supažindinusi su lietuvių kalbos taisyklėmis ar bent pasėjusi meilės grūdą mūsų kalbai, bet buvusių mokinių skaičius turėtų artėti link kelių tūkstančių. Bet apie viską nuo pradžių.

Ponia Valerija, papasakokite apie save, kaip ir kodėl nusprendėte pasirinkti mokytojos ir pedagogės kelią?

Augau ir gimiau Žemaitijoje, prie Telšių, už Masčio ežero esančiame Judrėnų kaime. Vos tik pradėjus lankyti pradinę Judrėnų mokyklą patekau į labai talentingos pradinių klasių mokytojos a. a. Kazimieros Jankauskaitės rankas. Jos nuoširdus atsidavimas vaikams ir pedagogikai, matyt, persidavė ir man. Todėl nuo pačių jaunų dienų mano pagrindinis žaidimas buvo mokykla ir mokytojavimas. Susisupdavau į didžiulę mamos skarą, sodindavau savo seseris, brolius, giminaičius ir mokydavau juos. Baigusi pradinę, o vėliau gimnazijos klases, abejonių dėl profesinio pasirinkimo neturėjau. Tvirtai žinojau, kad mano ateitis – mokytojavimas, tad įstojau į keturmetę mokytojų seminariją. Taip ir prasidėjo mano pedagogės karjera. Baigus mokslus pagal paskyrimą teko dirbti Klaipėdos rajone, Vėžaičiuose, pradinių klasių mokytoja.

Kaip atsidūrėte Vilniuje?

Kartą gavau kvietimą dalyvauti kursuose sostinėje. Juose sutikau savo vyrą Kazimierą Valančių, o po dviejų mėnesių pažinties mes susituokėme. Tokie spartuoliai buvome (juokiasi). Susituokus kurį laiką gyvenome Žemaitijoje, čia įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą. Besimokydama dirbau ir Telšių trikotažo Masčio fabriko darželio vedėja. Miesto darželių apžiūroje buvome net laimėję pirmą vietą. Žinote, tais laikais toks pripažinimas daug reiškė. Vėliau vyrą paskyrė eiti aukštas pareigas Vilniuje. Taip 1967 metais persikėlėme į sostinę ir joje likome. Įsidarbinau Gerosios Vilties mokykloje (buvusi 21-oji mokykla) direktoriaus pavaduotoja. Kaip pavaduotoja galėjau turėti nedidelį skaičių valandų, tad pasiryžau mokyti penktokus lietuvių kalbos.

Beveik visa mokytojos karjera praėjo Gerosios Vilties vidurinėje mokykloje. Į pensiją išėjau 2001-aisiais, pedagoge išdirbusi 49-erius metus. Kartu su manimi į pensiją ilsėtis išėjo ir kitos mano bendraamžės kolegės: tuometė mokyklos direktorė, dar kelios pavaduotojos, žodžiu, visa senųjų mokytojų karta.

Mokytojavimo metus prisimenu su nostalgija ir su didele meile. Man labai patiko mokytojauti, nes pamokų neturėjau labai daug, todėl itin atsakingai joms ruošdavausi. Kiekvienai pamokai turėjau pasirengusi mokymosi planą. Neturėjau jokių bėdų su mokinių drausme ir elgesiu. Visi mano mokiniai buvo pagarbūs, pamokose elgdavosi nepriekaištingai. Nuo pirmos dienos sutardavau su vaikais. Sakydavau jiems: pasakykite, ko iš manęs norite, ko laukiate. Išklausydavau juos, o tada išsakydavau savo lūkesčius. Taip ir sutardavome. Jie žinodavo, kad diktantas skirtas man, nes noriu pasitikrinti, kiek jau esu juos išmokiusi ir ko dar trūksta, todėl nusirašinėjimų nepasitaikydavo.

Ar skiriasi mokiniai ir apskritai vaikai jūsų laikais ir dabar?

Man atrodo, kad vaikai tikrai skiriasi. Dabartiniai vaikai gudresni ir jų tėvai gudresni. Dabar vaikai reikalauja iš mokytojų ir tai yra iš dalies gerai, verčia pedagogus tobulėti ir stengtis. Mano laikais iš vaikų reikalaudavo mokytojai. Sunku pasakyti, ar tai geriau, ar blogiau, bet iš mokytojos pozicijų geriau, kai mokinys paklūsta mokytojui ir laiko jį autoritetu.

Iki šiol prisimenu kai kuriuos mokinius. Jie labai prašydavo, kad dėstyčiau lietuvių kalbą ir šeštoje klasėje, bet mokiau tik penktokus. Prisimenu Indrelę, jos močiutė dirbo pavaduotoja, labai miela mergaitė. Ji taip pat turėtų mane prisiminti.

Juokų vaikai man nekrėsdavo, užtekdavo žvilgsnio ir vaikai nurimdavo. Buvau griežta, bet teisinga. Jei kas pradėdavo sukinėtis ar blaškytis, nutildavau kelioms akimirkoms, ir vaikai suprasdavo, kad reikia klausytis. Mylėjo mane mokiniai ir aš juos labai mylėjau. Buvau aktyvi mokytoja, rašydavau straipsnius apie ugdymą į žurnalą „Tarybinis mokytojas”. Visas iškarpas iki šiol saugau.

Kokias klaidas daro šiuolaikiniai tėvai ir mokytojai auklėdami vaikus?

Man atrodo, kad tėvai šiais laikais perspaudžia reikalaudami iš vaikų visko. O labiausiai gąsdina tėvų noras, kad užaugęs vaikas dirbtų tik labai pelningą darbą, kad kuo daugiau gautų, kuo daugiau užgyventų. Klysta tėvai auklėdami savanaudžius vaikus, kurie orientuoti tik į save, į naudos gavimą. Mano manymu, turi būti ugdomos pagrindinės vertybės: teisingumas, kito žmogaus supratimas, apskritai, kas yra vertė. Vaikus reikia auklėti, nepalikti saviauklai, draugų įtakai. Reikia matyti, kuo vaikas gyvena, su kuo draugauja. Būtina skaityti su vaikais ir užkrėsti juos skaitymu, nes tai viena iš auklėjimo priemonių ir būdų.

O mokytojais turi dirbti žmonės tik iš pašaukimo, o ne dėl prestižo ar pinigų. Niekada negalvodavau, kiek gausiu priedų prie atlyginimo už papildomas pamokas. Vaikus reikia auklėti rodant jiems savo pavyzdį, kad jie jaustų, kaip mokytojas myli savo darbą, kaip dirba iš širdies.


Kaip suderindavote savo pašaukimą būti mokytoja su savo šeimos gyvenimu? Juk auklėti, mylėti svetimus vaikus nėra taip lengva. Be to, mokytojos darbas nepasibaigia užvėrus mokyklos duris. Jūs nešdavotės sąsiuvinius namo, vakarais, užuot skyrusi laiko šeimai, taisydavote darbus, rengdavotės kitoms pamokoms?

Mano vyras, teisės mokslų daktaras, profesorius, būdavo irgi labai užsiėmęs. Bet kažkaip viską spėdavau. Kai dukrai buvo keli mėnesiai, vyras trejiems metams buvo pakviestas į kariuomenę, o grįžęs ir trumpai pabuvęs vėl išvyko keleriems metams į Maskvą mokytis. Teko vienai suktis, namus prižiūrėti, vaikus auginti. Kažkaip net minčių tokių nebuvo, kad nespėčiau. Kai tėvai užsiėmę, vaikai ima pavyzdį ir nedykaduoniauja. Man nereikėjo spausti prie mokslų nei vaikų, nei anūkų. Net sesers dukra mokėsi kartu toje pačioje mokykloje su mano vaikais. Manau, vaikams dėl to problemų nekilo. Dukterėčia kažkada prisipažino, kad didžiuodavosi, jog gražiausia mokyklos pavaduotoja yra jos teta.

Ar kas iš jūsų vaikų ir anūkų paveldėjo jūsų pedagogės geną?

Mano viena anūkė advokatė, dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete. Sakyčiau, beveik pedagoginį darbą dirba. Marti dėsto chemiją. Matyt, mūsų giminėje dominuoja vyro genai. Turime daugiau teisininkų nei pedagogų (juokiasi). Anūkės teisininkės, dukra teisininkė. Turiu 8 proanūkius, džiaugiuosi, kad anūkai teisingai auklėja savo vaikus. Tikiuosi, kad gal proanūkiams bus persidavę mano genai.

Šiemet žiemą tapote kone interneto sensacija, kai Vilniaus krepšinio komanda „Lietuvos rytas“ netikėtai aplankė jus sveikatos centre „Gemma”. Kiekvienam krepšininkui – broliui Kšyštofui Lavrinovičiui, Antanui Kavaliauskui, Deividui Gailiui ir net treneriui Tomui Pačėsui – turėjote pastabų ir komentarų apie jų žaidimą. Iš kur ta meilė krepšiniui?

Mano sūnus žaidė Statybos” komandoje, vėliau ši komanda peraugo į Lietuvos rytą”. Nuo tada stebiu visas jų rungtynes. Šiemet nepraleidau nė vienerių olimpinių krepšinio varžybų. 

Stiprėjate sveikatingumo centre „Gemma”. Sutuoktinis jus visuomet ateina lankyti su gėlėmis. Pasidalykite su skaitytojais, kaip tiek metų gyvenant kartu išlaikyti gražius santykius?

Jis mane lanko du kartus per savaitę ir taip, jis visada ateina su gėlėmis. Jis mane labai prižiūri ir myli. Kai patyriau rimtą sužeidimą, tapau neįgali ir atsidūriau sveikatingumo namuose, abu su vyru suvokėme, koks trapus tas buvimas kartu ir kokia plona gyvenimo gija. Tada supratome, kad visas dienas turime būti labai dosnūs nuoširdžiu dėmesiu ir jausmais savo artimiausiems. Mano vyras tiesiog dabar tai pajuto kelis kartus stipriau.

 

Iš Juliaus Norkevičiaus knygos „Telšių mokytojų seminarija. Istorija, žmonės, likimai 1922–1957 m.” leidykla Gairės 2012 m. 164–165 psl.

„Ir kaimo, ir Telšių, Vilniaus miestų mokyklų vadovai negailėjo gerų žodžių apie Valerijos Valančienės (Pociūtės) stebėtas pamokas. Ypač gerai vertino mokytojos kūrybiškumą, gerai apgalvotą pasirengimą pamokoms. Patiko ir jos sugebėjimas diferencijuoti darbą klasėje, ypač daug dėmesio skiriant silpniau besimokantiems. Mokyklų vadovus džiugino, kad V. Valančienės mokiniai sąmoningai ir gražiai skaito, tvirti skaičiavimo įgūdžiai.” 

Sklandžiam svetainės veikimui, jūsų naršymo patirties gerinimui bei rinkodarai naudojame slapukus. Naršydami toliau sutinkate su slapukų įrašymu. Daugiau apie slapukus ir kaip jų atsisakyti – GEMMA privatumo politikoje