Ar širdyje dar liko vietos senatvei?

2016-01-14

Šiuolaikinėje visuomenėje amžiaus klausimas kaip niekad aktualus. Šią tendenciją ne vienus metus stebi ir kun. Andžejus Bylinskis. Jo nuomone, šiuolaikiniame pasaulyje, kur didelę įtaką atlieka medijos, vietos senatvei kaip ir neliko.

„Atkreipkite dėmesį, kokią žinutę formuoja masinės informavimo priemonės: jei šeima, tai būtinai du jauni gražūs žmonės, gal vaikas, bet dažniau šuniukas ant gražios pievelės. Niekada nerodomos kartos, neakcentuojama, kad šeima tai ir seneliai“, – pastebėjimais dalinasi kunigas. Tuomet kyla klausimas, kurį sau retai užduoda jaunimas: kur senyvo žmogaus vieta?

Daug kalbama apie orumą ir orią senatvę, bet tai, anot pašnekovo, – ne didesnės pensijos. Ori senatvė – tai galimybė senoliui maksimaliai ilgai jaustis naudingam. Turi būti labai aišku, kur yra seno žmogaus vieta šeimoje ir visuomenėje.

„Mes turime unikalių pagyvenusių žmonių, kurie išgyveno daug patirčių: nepriteklių, sovietmetį, nepriklausomybę, valstybės kūrimo pradžią, kai kurie dar mena net karo laikus. Turėtume įsiklausyti į jų istorijas ir perimti jų patirtis“, – pataria kun. Andžejus. Mūsų senoliai, tęsia mintį jis, tai gyvi istorijos liudininkai, imkime ir naudokimės jų išmintimi, mokykimės jų ramumo ir lėtumo.

„Gal jie neprisimena, ką valgė pusryčių ar ką vakar rodė per televiziją, bet, kas vyko prieš dvidešimt trisdešimt metų, jie prisimins detaliai. Pasiklausau tokių gyvenimo istorijų ir nebėra poreikio net knygų skaityti“, – pusiau juokais sako Šv. Petro ir Povilo parapijos vikaras.

Lankydamas senolius jis suprato, kad yra ne duodančioji, o imančioji pusė. „Požiūris į gyvenimą labiausiai pasikeitė ne seminarijos laikais, o pradėjus dirbti su senoliais. Jie visą gyvenimą rėmėsi vertybėmis, ir gali būti, kad mūsų senoliai paskutinė karta, užauginta su tikromis vertybėmis“, – filosofuoja  pašnekovas.

Skirkite dėmesio

Gražiai senatvei užtikrinti nėra paprastos formulės ar vieno patarimo. Anot kunigo, tai išsipildymo ir padėkos už praėjusį gyvenimą laikas. Svarbiausia – padėti senoliams išlikti ramiems. Kalbant apie šį laikotarpį žmogaus gyvenime, labai svarbu, kad aplinkiniai padarytų viską, kad jis jaustųsi reikalingas, jaustų savo vietą visuomenėje. Tai gali pasireikšti įvairiais būdais: bendra šeimos vakariene, galimybe pabūti su vaikaičiais ar provaikaičiais. Nors pasas rodo, kad žmogaus amžius pasiekė gilų rudenį, bet, anot kunigo, noras jaustis naudingam, gali padėti senjorui būti energingam.

„Esu matęs tokių sau reiklių senolių, kad net ir būnant devyniasdešimties su pliusu, jie galėtų energetinių gėrimų reklamose filmuotis. Svarbiausia, neleisti jiems per anksti nurašyti savęs. Čia turi prisidėti vaikai, anūkai, visuomenė“, – tvirtina jis.

Senatve pasirūpina ir patys

Būdų pasirūpinti savo senyvais artimaisiais yra nemažai. Tai ir nuolatinis lankymas, nuoširdus domėjimasis jais. Visuomenėje mąžta abejonės dėl reabilitacijos centrų, senelių globos namų. Atsižvelgus į individualius atvejus, tai taip pat gali būti vienas iš būdų pasirūpinti savo artimaisiais. Sudaryti sąlygas patogiam gyvenimui, kad senoliu būtų pasirūpinta, jis visuomet turėtų veiklos, gyventų tarp bendraamžių. Čia gyvenantiems senjorų vaikams taip pat ramiau, kai pagyvenusiais tėvais rūpinasi profesionalai. Tačiau kiekvienas atvejis individualus, kai kuriems norisi gyvenimo pabaigą praleisti savo artimiausioje aplinkoje. Jie iki pabaigos nori išlikti savarankiški ir tik sunkiausius buities darbus galėtų perleisti kitiems. Pasitaiko atvejų, kai suaugę vaikai tėvų slaugą priima kaip duotybę ir dovaną, nes tokiu būdu jie išreiškia pagarbą, sako kun. Andžejus. Daugėja senolių, kurie nenori tapti našta savo vaikams ir patys nusprendžia, kaip ir kur leisti savo senatvę.

„Bet visais atvejais, tiek slaugant senolį namie, tiek patikint profesionaliai priežiūrai, svarbiausiu išlieka moralinis palaikymas“, – tikina kunigas.

Pasiryžę imti paskolą 

Anūkų, vaikų apsilankymai ne tik praskaidrina jų nuotaiką ir pakelia ūpą, bet ir tiesiogiai veikia jų sveikatą, įsitikinęs pašnekovas. Prisiminkite savo bočius, eikite juos aplankyti, vaikščiokite su jais, kalbėkite, pataria jis.

„Lankydamas „Gemmos“ senolius, vos įžengęs į jų kambarius galiu iš karto atspėti, kokios žmogus nuotaikos. Jei pradeda vardyti anūkus, proanūkius, rodyti jų nuotraukas, papasakoti apie jų pasiekimus, suprantu, kad kažkas iš giminių jau lankėsi pas senolį. Jų nuotaika, ūpas iš karto geresni, nuotaika skaidresnė ir akys spindi“, – tikina kun. Bylinskis.

Anot jo, slogiausia kalbėti su tais senjorais, kurių vaikai ar anūkai išvykę į užsienį. Ir dabar, artėjant šventėms, šis laikotarpis jiems ypač liūdnas.  Kunigas mena, kad Antakalnio parapijoje pažinojo devyniasdešimtmečių, kurie buvo pasiruošę banko paskolos prašyti, kad tik jų vaikai ir anūkai iš emigracijos grįžtų, kad tik būtų šalia.

„Senoliams nereikia nei dovanų, nei kitų materialių dalykų. Vyresni žmonės prie to nepratę, bet tikrai pamalonintume savo nuoširdžiu buvimu šalia. Gyvenimas yra tuomet gražus, kai sugebi gyvenimo džiaugsmu dalintis“, – linki kunigas Andžejus Bylinskis.

www.bernardinai.lt

Sklandžiam svetainės veikimui, jūsų naršymo patirties gerinimui bei rinkodarai naudojame slapukus. Naršydami toliau sutinkate su slapukų įrašymu. Daugiau apie slapukus ir kaip jų atsisakyti – GEMMA privatumo politikoje