Slaugos namuose gyvenanti šimtametė Juzefa: dabar yra mano tikroji laimė

2016-03-30

Šimtametė Juzefa, gyvenanti vienuose Vilniaus slaugos namuose, sako esanti tokia laiminga kaip niekada: senolė sako turinti viską, ko reikia, jos sveikata – puiki, nuotaika gera, o veikla – kojinių mezgimas ir dovanijomas „Caritui“ – teikia prasmę ir džiugesį.

 

„Jau trečius metus gyvenu Gemma slaugos namuose. Man čia labai gerai, geriau nei nenoriu. Aš čia viską turiu: gyvenu viena kambariuke, sėdžiu, mezgu. Nenorėjau būti vaikams našta – jie turi savo gyvenimą, o kam, kad dar tupėtų koks senukas pas juos namie kampe? Tai aš pati norėjau į senelių namus, nors aplinkui ir daug kas piktinosi, sakydavo: „kaip čia tave į senių namus išgrūdo?“. O man čia labai gerai, man čia nieko netrūksta: visada pavalgiusi esu, maistas šviežiai pagamintas – po pietų tik lėkštę pastumiu, nei plauti nereikia“,– džiugiai, spindinčiomis akutėmis pasakoja Juzefa.
Močiutė sako, kad su savo keturiais vaikais sutaria labai gerai, kaip ir su septyniais anūkais ir 10 proanūkių. Juzefa tikina, kad artimieji ją lanko dažnai – pirmadieniais ateina marti, trečiadieniais – dukra, vienas sūnus šeštadieniais, o kitas toliau gyvena, tai Juzefa jam ir sako, kad nevažinėtų be reikalo. „Labai gerai sutariam su vaikais – dėl to, kad kartu negyvename. Mane labai myli ir vaikai, ir anūkai, ir proanūkiai – dažnai atvažiuoja, linksmai visi pabendraujam, anūkė anksčiau ir į bažnyčią vežiodavo. Niekuo negaliu skųstis“, – pasakoja senolė.

Ilgaamžiškumo paslaptis

Juzefa sako, kad jokios ilgaamžiškumo paslapties ji neturi – paprastai gyvena, viską valgo, rytais padaro mankšteles ir dėl nieko nesijaudina. „Visi klausia tos ilgaamžiškumo paslapties, o paslapties – jokios. Nu gi juokitės: tik juokitės, būkit linksmi, nesidėkit į galvą nieko, jeigu kas nepasiseka, nesijaudinkit – pasaulyje yra didesnių nelaimių. Kiek yra invalidų, kitaip sužalotų žmonių. Gyvenime visada buvau patenkinta, linksma ir džiaugiausi tuo, kas yra. Mano sveikata taip pat labai gera: nieko neskauda, miegu gerai. Gal tai ir yra ta paslaptis“, – pasakoja močiutė.

Seniausia „Carito“ savanorė

Šimtametė yra seniausia „Carito“ savanorė: jau apie keturiasdešimt metų Juzefa labdaros organizacijai mezga kojines iš jau panaudotų siūlų. Nauji jai netinka, sako, kad iš naujų reikia gražius rūbus megzti, o jai reikia panaudotų. Senolė net nežino, kiek iš viso „Caritui“ kojinių yra primezgusi – skaičius būtų tikrai didelis. „Šįmet pridaviau „Caritui“ 120 porų kojinių. Kai per daug nesistengiu, maždaug per dvi savaites numezgu tris poras kojinių. Pamenu, kai išėjau į pensiją, dar sovietiniais laikais, verkiau dėl to, kad nebeturėjau veiklos. Visgi laisvalaikiu jau buvau pradėjusi po truputį megzti. Tada pamačiau, kad prisimezgiau kojinių ir neturiu, kur jų dėti. Prisiminiau, kad yra „Caritas“ – taip ir pradėjau savanorauti šiai organizacijai“, – pasakoja Juzefa. Močiutė sako, kad, kai mezga iš kelių siūlų, išeina jai visai neblogos kojinės – jas pamatę žmonės kartais prašo, kad ir jiems numegztų, tačiau Juzefa atsisako. „Aš atiduodu labdarai, kuri išdalina senukams, vargšams, invalidams – jiems jų tikrai reikia. Kiti kartais sako, kad anie būna patys kalti, tačiau aš į tų žmonių praeitį nesikišu: jiems dabar reikia pagalbos, ir man gera padėti. Kartą mezgiau ir prie manęs priėjusi moteris paklausė, kiek pinigų imu už kojines. Jeigu man kas už tai mokėtų, aš nemegzčiau. Šitų kojinių gal reikia Lietuvos savanoriams, invalidams, senukams, kad apsiautų šiltai. Tad mezgimas labdarai man – didžiausia prasmė ir laimė“, – kalba Juzefa. Senutė sako, kad ji nemėgsta tuščiai plepėti, jai gaila laiko, nes tada ji negali megzti, o mezgimas šimtametei svarbiausia. Dėl to su kitais slaugos namų gyventojais Juzefa per daug laiko neleidžia – ji iki pat vakaro mezga, o po to žiūri per televiziją žinias. Tad veikti Juzefa visada turi ką.

Draugiški žmonės

Juzefa pamena, kad anksčiau, jos jaunystės laikais, žmonės buvę draugiškesni, šiltesni, vienas kitam labiau padėdavo. „Anksčiau žmonės vienas kitą suprato, padėjo kitiems, eidavo vieni pas kitus į talkas. Per dieną kasdavom bulves, o vakare šokdavom iki 12 nakties. Buvo smagu, žmonės buvo geri, vieni kitų neskundė. Pavyzdžiui mane, atėjus rusams, būtų išvežę į Sibirą, nes aš buvau aktyvi visuomenės veikėja, Šaulių būrio sekretorė, Šaulių moterų skyriaus vedėja. Dėl šios veiklos mane tikrai būtų išvežę, bet artimieji manęs neišdavė“, – pasakoja močiutė. Vėliau, prasidėjus sovietmečiui, prisimena Juzefa, žmonės pradėjo vieni kitus išdavinėti, to draugiškumo mažėjo, tačiau paskui, atgavus Nepriklausomybę, vėl kilo džiaugsmo banga.

Santuoka be meilės

Juzefa sako, kad ištekėjo 25-erių – tais laikais tai buvo jau gana vėlyva santuoka. Moteris sako nelabai ir norėjusi tekėti. „Pastebėjau vedusiųjų gyvenimą ir man jis nelabai patiko – sakiau, kaži ar ištekėsiu. Galvojau, kad, jei neištekėsiu iki 25-erių ir matysiu, kad jau visi draugai susituokė, tada eisiu į vienuolyną. Bet paskui atėję rusai vienuolynus išdraskė, tai man nebebuvo, ką daryti, o iš namų jau reikėjo išeiti – ten ir taip buvo trys mano patėvio dukros. Tada pasakiau: eisiu už pirmo pasitaikiusio. Taip ir įvyko: mano brolio draugas paprašė su manim supažindinti, ir aš už jo ištekėjau. Nemylėjau jo, bet neturėjau, kur dingti, reikėjo ištekėti. Vėliau, kai kartu gyvenom, nesipykom, bet jis daugiau sau gyveno, o aš sau. Taip susilaukėm keturių vaikų, kurių jis per daug nežiūrėjo. Jis taupė sau, nusipirko automobilį, o aš net nesėdau į jį. Aš rūpinausi vaikais, visus išleidau į mokslą, aukštąsias visi baigė. Dabar myli mane vaikai labai, o jis jau seniai miręs“, – kalba Juzefa.

Dėl nieko nesigaili ir džiaugiasi dabartimi

Senolė sako gyvenime dėl nieko nesigailinti – ji viską padarė, ko norėjo: išaugino vaikus, išleido į mokslus, visi dabar turi darbus. „Mano šimtmetis buvo, tai suprašė visą giminę – buvo apie keturiasdešimt žmonių, ir visi laimingi, nė vieno bedarbio, nė vieno badaujančio. Tai kaip čia nesidžiaugsi? Jeigu žmogus turi darbą ir jis tą darbą myli, tai ko daugiau reikia? O jeigu žmogus pats nesistengia, niekas negali padaryti jo laimingu. Žmonės turi stengtis, daryti tai, kas patinka ir prisiminti, kad yra daug blogiau gyvenančių. Dabar esu labai laiminga ir geriau nenoriu. Niekada net nesapnavau, kad taip gerai bus. Dabar esu žymiai laimingesnė nei tada, kai buvau jauna, su vyru, auginau vaikus. Dabar yra mano tikroji laimė – man niekas nerūpi, viskuo esu aprūpinta, sėdžiu, žiūriu, mezgu“ ,– džiaugiasi Juzefa.


Šaltinis: https://www.tv3.lt/naujiena/865796/slaugos-namuose-gyvenanti-simtamete-juzefa-dabar-yra-mano-tikroji-laime

Sklandžiam svetainės veikimui, jūsų naršymo patirties gerinimui bei rinkodarai naudojame slapukus. Naršydami toliau sutinkate su slapukų įrašymu. Daugiau apie slapukus ir kaip jų atsisakyti – GEMMA privatumo politikoje